Šeštasis "Dekologo" įsakymas: "Nesvetimausi"

Bet žmogus, kuris svetimauja, sveiko proto neturi; tai darydamas, jis žudo patį save. Jis susilauks antausių ir nemalonės, niekada nebus ištrinta jo gėda (Pat 6, 32-33).
 Vidurio Rytų tautos samprotavo, kad didžiausia nelaimė, kokia galėjo ištikti santuokos kelyje, buvo neištikimybė. Izraelio tauta svetimavimą suprato kaip nusižengimą prieš Dievo valią, kuris įsteigė ir palaimino santuoką. Bibliniai įstatymų leidiniai be svetimoteriavimo seksualinėje sferoje smerkė tokius nusižengimus: kraujomaišą (Įst 23, 1), homoseksualizmą (Kun 18, 22), lytinius santykius su gyvuliais (Kun 18, 23), lytinius santykius mėnesinių metu (Kun 18, 19), prostituciją (Kun 19, 29) ir šventą prostituciją (Įst 23, 18n). ST redakcijoje kraujomaišos nuodėmės (2 Sam 13, 12), moters išprievartavimas (Pr 34, 7) ir prieš santuokinis nekaltybės praradimas (Įst 22, 21) buvo įvardinta kaip „Izraelio gėda“. Šie nusižengimai jokiu būdu negalėjo kartotis Izraelio tautoje. Senojoje Sandoroje seksualinio moralumo netobulumas buvo skyrybos (Įst 24, 1-4), poligamija ir konkubinatas (Iš 21, 7-11). Izraelio įstatai leido vyrui duoti skyrybų raštą žmonai, jeigu „[...] vyras paima žmoną, bet ji nesusilaukia malonės jo akyse, nes jis atskleidžia kokį nors jos nepadorumą, parašo skyrybų raštą, paduoda jai į rankas ir išsiunčia iš savo namų“ (Įst 24, 1). Išminties literatūroje randame panašų pamokymą: „Neleisk vandeniui išsilieti ir piktai žmonai liežuvio paleisti, jeigu ji nesielgia, kaip tu liepi, atskirk ją nuo savęs“ (Sir 25, 25). Jėzaus laikais santuoka buvo monogaminė. Kristus detaliai neanalizavo ST įstatymų liečiančių lytinį gyvenimą. Vis dėlto neabejotinas yra dalykas, kad Jėzus nesumenkino nusižengimuose glūdinčio blogio, tačiau nevertino įstatymo literaliai, kuris besąlygiškai įpareigojo skirti griežtą bausmę. Žinome, kad neliepė moterį užmėtyti akmenimis, kuri buvo pagauta svetimaujant. Fariziejams, kurie buvo pasiruošę įvykdyti mirties bausmę remiantis ST įstatymu (Kun 20, 10), atsakė: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia į ją akmenį Tai išgirdę, jie vienas po kito ėmė trauktis šalin, Jėzus paklausė: "Moterie, kur jie pasidėjo? Niekas tavęs nepasmerkė?" Ji atsiliepė: "Niekas, Viešpatie." Jėzus jai tarė: "Nė aš tavęs nepasmerksiu. Eik ir daugiau nuodėmių nebedaryk"“ (plg. Jn 8, 7. 9-11). Tai nereiškia, kad Išganytojas sušvelnino ST reikalavimus seksualinės etikos srityje. Jis be užuolankų iškėlė savo išpažinėjams didesnius reikalavimus, kurie pranoko įstatymo pažodinę interpretaciją: „Nesvetimausi“. Mokė, kad svetimavimo nuodėmė atsiranda jau tada, kai vyras geidulingai žvelgia į moterį (Mt 5, 27n). Jėzaus moksle susikristalizavo viena ypatybė, kurios nebuvo bibliniuose įstatymų leidiniuose. Jis diskutuodamas su fariziejais, ar galima vyrui pagal Mozės įstatymą atleisti žmoną, atsakymą citavo Toros žodžiais: „Dėl jūsų širdies kietumo parašė jums Mozė tokį nuostatą. O nuo sutvėrimo pradžios Dievas sukūrė juos kaip vyrą ir moterį. Štai kodėl vyras paliks savo tėvą ir motiną ir glausis prie žmonos, ir du taps vienu kūnu. Taigi jie - jau nebe du, o vienas kūnas. Tad ką Dievas sujungė, žmogus teneperskiria!“ (Mk 10, 5-9). Baigiant aiškinti sampratą apie santuokos neišardomumą, Atpirkėjas pabrėžė, kad išsiskyrusio vyro sąjunga su kita moterimi yra svetimoteriavimas: „Kas atleidžia savo žmoną ir veda kitą, tas nusikalsta pirmajai svetimavimu. Ir jei moteris palieka savo vyrą ir išteka už kito, ji svetimauja“ (Mk 10, 11-12). Paskelbęs santuokos neišardomumą, Kristus konstatuoja abiejų asmenų lygybę. Vyras yra įsipareigojęs ištikimybe savo vienintelei žmonai. Svetimavimo blogis neslypi jau pačiame fakte, kad vyras pažeidžia įstatymą, bet kad santuokos ištikimybė buvo sulaužyta. Taip vyras, kaip ir moteris, kurie svetimauja, nusideda savo asmeninei santuokai, kadangi laužo savo sutuoktinio teisę. Tokie sutuoktinio laisvės apribojimai tame laikmetyje atrodė negirdėti, jeigu neatkreiptume dėmesio į mokinių reakciją po Jėzaus pasakytų žodžių: „Jei tokie vyro ir žmonos reikalai, tai neverta vesti“ (Mt 19, 10). Prieš įvairias kūniškas nuodėmes, kurios vešėjo pagonių tarpe, šv. Paulius savo laiškuose dažnai įspėdavo savo bendruomenių narius (plg. Rom 1, 24-27). Norėjęs papildyti Kristaus mintį apie santuokos neišardomumą, rašė: „Susituokusiems įsakau ne aš, bet Viešpats, kad žmona nesiskirtų nuo vyro, o jei atsiskirtų, kad liktų netekėjusi arba susitaikintų su vyru; taip pat ir vyras tegul nepalieka žmonos“ (1 Kor 7, 10-11). Ištikimybė tarp sutuoktinių pagal „tautų apaštalą“ turi būti tokia stipri, kaip Kristaus ištikimybė Bažnyčiai: „Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save“ (Ef 5, 25).

Antraštė

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas