Švenčiausiojo sakramento adoracija


Šlovinsiu tave, kol gyvensiu; tiẽsiu rankas į tave, šauksiuosi tavo vardo.Būsiu sotus kaip po turtingų vaišių, džiaugsmingai giedosiu šlovės giesmes(Ps 63, 5-6).
Kristus Jėzus, kuris numirė, bet buvo prikeltas, kuris sėdi Dievo dešinėje ir net užtaria mus“ (Rom 8, 34), savo Bažnyčioje yra daugeliu būdų: savo žodyje, savo Bažnyčios maldoje: ten, „kur du ar trys yra susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų“ (Mt 18, 20), vargšuose, ligoniuose,
kaliniuose,sakramentuose, kurių steigėjas Jis yra, Mišių aukoje ir kunigišką tarnybą vykdančiuose asmenyse, bet labiausiaieucharistiniais pavidalais(KBK 1373).Kristaus buvimas eucharistiniais pavidalais yra išimtinis reiškinys.Jis iškelia Eucharistiją virš visų sakramentų ir padaro ją „dvasinio gyvenimo tobulybe ir tikslu, į kurį krypsta visi sakramentai“. Švenčiausiajame Eucharistijos sakramente tikrai, realiaiir substanciškaiyra mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kūnas ir kraujas išvien su Jo siela ir dievyste ir todėl visas Kristus. „Šitas buvimas vadinamas 'realus' ne išimtine prasme, tarsi kitoks buvimas nebūtų 'realus', bet iškiliausia prasme, kadangi tai substancialus buvimas, ir Kristus –Dievas ir žmogus –čia yra visas ir nedalomas“(KBK 1374).Kristus tampa esantis šiame sakramente pakeitusduoną ir vyną į Kristaus Kūną ir Kraują. Bažnyčios tėvai nedvejodami tvirtino, kad Bažnyčia tiki Kristaus žodžių ir Šventosios Dvasios veikimo veiksmingumu vykdant šį perkeitimą. Šv. Jonas Auksaburnis paaiškina:Ne žmogus padaro, kad paaukotos dovanos tampa Kristaus Kūnu ir Krauju, bet pats Kristus, kuris buvo už mus nukryžiuotas. Kristui atstovaujantis kunigas ištaria tuos žodžius, tačiau jų veiksmingumas ir malonė yra iš Dievo.„Tai yra mano Kūnas“, –sako Jis. Tie žodžiai perkeičia paaukotas dovanas.
O šv. Ambraziejus apie tą perkeitimą sako:Pripažinkime, kad čia nebe tai, ką yra suformavusi gamta, o tai, ką pašventino palaiminimas, ir kad palaiminimo jėga yra galingesnė už gamtos, nes perkeičia net pačią gamtą [...].
 Argi Kristaus žodis, kuris iš nieko galėjo padaryti tai, ko nebuvo, negalėtų jau esančių dalykų paversti tuo, kuo jie dar nėra buvę? Juk sukurti naujus dalykus nėra lengviau, negu pakeisti jų prigimtį.Tridento Susirinkimas taip apibendrina katalikų tikėjimą: „Kadangi mūsų Atpirkėjas Kristus pasakė, jog tai, ką Jis aukojo duonos pavidalu, tikrai yra Jo kūnas, tai Bažnyčia visada buvo įsitikinusi, ir Susirinkimas iš naujo tai pareiškia, kad konsekruojant duoną ir vyną visa duonos substancija perkeičiama į mūsų Viešpaties Kristaus Kūno substanciją ir visa vyno substancija –į Jo Kraujo substanciją. Tą perkeitimą Katalikų Bažnyčia teisingai ir tiksliai pavadino transsubstanciacija[esmėkaita].Kristaus eucharistinis buvimas prasideda konsekravimo momentu ir trunka tiek laiko, kiek išlieka eucharistiniai pavidalai. Kristus yra visas kiekvienu pavidalu ir visas kiekvienoje jų dalyje, tad duonos laužymas Kristaus nedalija (KBK 1377). Eucharistijos garbinimas. Mišių liturgijoje savo tikėjimą realiu Kristaus buvimuvyno ir duonos pavidalais mes išreiškiame atsiklaupdami arba žemai nusilenkdami ir tuo parodydami, kad pagerbiame Viešpatį. „Tą Eucharistijai priderantį didžiausios pagarbos kultą Katalikų Bažnyčia skatino ir tebeskatina ne tik per Mišias, bet ir kitu metu: labai rūpestingai saugodama konsekruotas Ostijas, jas išstatydama tikintiesiems iškilmingai pagarbinti, nešdama jas su džiaugsmu palydimas procesijose“(KBK 1378).„Šventoji saugykla“ (tabernakulis) iš pradžių buvo skirta tinkamai laikyti Eucharistijai,kad būtų galima ją nunešti ligoniams arba nedalyvavusiems Mišiose. Pagilinusi tikėjimą realiu Kristaus buvimu Jo Eucharistijoje, Bažnyčia suvokė eucharistiniais pavidalais esančio Viešpaties tylios adoracijos prasmę.Dėl to tabernakulis turi būti pastatytas ypač garbingoje bažnyčios vietoje ir taip įrengtas, kad pabrėžtų ir atskleistų Kristaus realaus buvimo Švenčiausiajame Sakramente tiesą(KBK 1379).
© PigiosSvetaines.lt