Pirmasis palaiminimas


Palaiminti vargdieniai dvasia (Mt 5, 3)

 Pirmasis Galilėjos mokytojo ištartas palaiminimas yra užrašytas dviejuose evangelijose (Mt 5, 3; Lk 6, 20b). Šis, kitaip sakant makarizmas kaip literatūrinis žanras gana dažnai sutinkamas Šventraštyje (plg. Ps 33, 12a). Evangelijų tekste pavartotą būdvardį makários antikiniai graikai pirmiausia priskyrė dievams. Jie manė, jog tiktai dievai gali džiaugtis pilna laime. Todėl žmogus negali jos pasiekti dėl netobulos žmogiškos prigimties. Jų įsitikinimu makários reiškia tą, kuris džiaugiasi laime, yra laisvas nuo rūpesčių bei širdgėlos. Jis yra apdovanotas žemiškomis gėrybėmis ir dvasinėmis dovanomis, tarp kurių vertingiausia yra išmintis. Be to džiaugėsi gera reputacija ir vedė dorą gyvenimą. Vargdieniai Biblijoje užima itin svarbią vietą. Gausybė hebrajiškų terminų vargingumui nusakyti parodo jų vertę: šalia žodžio rāš – vargšas, turime apibūdinimą dāl – skurdus arba sulysęs, ʼeḇjǒn – kenčiantis badą elgeta, ‘ānāv (dgs. ‘anāvĭm) –paniekintas, pažemintas žmogus. “Vargingumas”, apie kurį kalba Biblija, nereiškia tam tikrą ekonominę ar socialinę situaciją, tai yra dvasinė vidinė laikysena. ST parodo dvasinio vargingumo turtus, o NT pripažįsta vargdienius iš tikrųjų esančiais privilegijuotais Dievo Karalystės paveldėtojais. Vargdienis yra Dievo draugas bei tarnas (Ps 86, 1). Viešpatyje jis su pasitikėjimu ieško apsaugos, Jo bijo ir ieško (Ps 34, 5-11). Verčiant hebrajiškąjį terminą ‘ānāv, šalia ptōchós – globos reikalingas, arba pénēs – vargšas, esantis bėdoje, taip pat naudojo žodį praús, kuris apibūdina tylų, švelnų žmogų, nepriklausomai, kokios nelaimės jį beištiktų. Terminas ‘ānāv kartais verčiamas būdvardžiu “nuolankus” ir yra dažnai priartinamas „teisumo“ (Sof 2, 3), „Dievo baimės“ (Pat 15, 33), „tikėjimo“ ar „ištikimybės“ sąvokoms (Sir 45, 4). Kenčiantys ir besimeldžiantys yra vadinami “Jahvės vargdieniai” (Ps 74, 19). Jie yra Dievo išganomosios meilės reikmuo (Iz 49, 13), jie yra “nuolankios ir kuklios tautos” pirmieji kūriniai (Sof 3, 12), jie yra “vargdienių Bažnyčia“, kurią turi suburti Mesijas. Vargdienių palaiminimu pradėdamas Kalno Pamokslą, Jėzus nori parodyti, kas yra privilegijuoti Jo skelbiamos Karalystės paveldėtojai (plg. Jok 2, 5). Atėjo jau valanda – kaip giedojo Marija, nuolanki Viešpaties tarnaitė (Lk 1, 46-55) – kadaise duoti pažadai išsipildė: “Vargšai valgys, kiek norės, ir bus sotūs” (Ps 22, 27), ir atsisės prie bendro stalo su Dievu (plg. Lk 14, 21). Jėzus apsireiškia pirmiausia kaip vargingųjų Mesijas, patepimu siųstas skelbti Gerosios Naujienos vargdieniams (Mt 11, 5), kurie, pirmiausiai pas Jį ir ėjo (Mt 11 ,25). Vargdienių Mesijas yra pats vargšas: Betliejus (Lk 2, 7), Nazaretas (Mt 13, 55), viešas gyvenimas (8, 20), kryžius (25, 35). Todėl Jis gali kviesti visus, kurie kenčia, kad ateitų pas Jį, nes Jis yra “romus ir nuolankios širdies” (Mt 11, 29). Netgi Verbų sekmadienį pergalingojo įžengimo metu Jis pasilieka “kukliu” karaliumi, kaip pranašavo Zacharijas (9, 9). Jėzus ypač savo kančioje prisiima sau visų Jahvės vargšų kentėjimus ir meldžiasi jų vardu (Mt 27, 35.43.46). Biblija, pasilenkia prie vargšų kentėjimų, parodydama žmonijos kančios prasmę. Egzistuoja dvasinis vargingumas, atnešantis laimę ir paruošiantis žmogų priimti Dievo dovaną su tvirtu tikėjimu ir kantriu nuolankumu. Tikrasis materialinis vargingumas yra geriausias kelias į dvasinį vargingumą. Tačiau tokio vargingumo pradžia ir tikslas yra mūsų susivienijimas su Viešpaties Jėzaus Kristaus paslaptinguoju dosnumu: “būdamas turtingas, dėl jūsų tapo vargdieniu, kad jūs taptumėte turtingi per Jo neturtą” (2 Kor 8, 9).


Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
© PigiosSvetaines.lt