Dešimtasis "Dekologo" įsakymas

Negeisi [...] bet ko, kas priklauso tavo artimui

Kur daugėja gėrybių, ten daugėja ir jas valgančių. O koks pelnas savininkui? Nebent savo akis juo paganyti! Darbininko miegas saldus, ar jis mažai ar daug valgė, o turtuolio perteklius neleidžia jam miegoti (Koh 5, 10-11).
 Dešimtasis Dekalogo įsakymas yra devintojo priesako tęsinys draudžiantis geisti svetimą turtą. Jis tampriai susijęs su septintuoju įsakymu draudžiančiu vagystes, plėšikavimus bei sukčiavimus. Sietinas yra su penktuoju įsakymu draudžiančiu prievartą ir neteisybę, kurios pasireiškia „akių geismu“. Taip pat yra glaudžiai susijęs su pirmaisiais trimis įsakymais draudžiančiais stabmeldystę, kuri turi gobšumo ir paleistuvavimo apraiškas. Taigi pats paskutinis Dekalogo įsakymas yra pirmų devynių priesakų apibendrinimas (plg. KBK 2534). Kitais žodžiais tariant šis įsakymas „draudžia gobšumą ir besaikį norą turėti žemiškų gėrybių, nežabotą godumą, kylantį iš nepasotinamos aistros turtams ir jų teikiamai galybei. Pagaliau draudžia neteisingai elgtis ir taip padaryti žalos artimo žemiškosioms gėrybėms“ (KBK 2536). Antrosios plokštės paskutinis įsakymas nedraudžia trokšti artimui priklausančių dalykų, jeigu tai įsigyjama teisėtomis priemonėmis. Tai, kad žmogus trokšta maisto ir gėrimo, drabužių ir stogo ant galvos, nėra joks blogis. Tai yra jo žmogiškos egzistencijos išraiška, kuri reikalauja tų dalykų norint išsaugoti žmogiškąją gyvybę. Senojo Testamento gyventojai nematė nieko blogo trokšti svetimos nuosavybės siekiant ją įsigyti, kuomet atitiko įstatymą, tačiau nusikaltimu laikė tokį troškimą, kuris neatitiko įstatymiškų normų ir padarydavo skriaudą izraelitui arba visai bendruomenei: „Vargas rengiantiems nedorus darbus ir puoselėjantiems pikta savo guoliuose! Rytui prašvitus, jie jau vykdo tai, nes jėga jų rankose. Jie užsigeidžia dirvų ir pasigrobia jas, užsimano namų ir atima juos; jie išguja savininką iš jo namų ir žmones iš jų paveldo“ (Mch 2, 1-2). Apmąstant dešimtąjį Dievo įsakymą verta atkreipti dėmesį į Biblijos mokslą apie dabartinių gėrybių reliatyvumą ir laikinumą. Šiuos dalykus puikiai iliustravo Izraelio išminčius Koheletas kritikuodamas žmogaus darbą lygiai taip kaip ir jo turtus: „Ėmiausi didelių darbų. Stačiausi namų, veisiausi vynuogynų. Įsirengiau sodų bei parkų ir pasisodinau juose visokių rūšių vaismedžių. Įsitaisiau vandens tvenkinių augančio miško medžiams laistyti. Įsigijau vergų ir vergių. Vergai gimė ir mano namuose. Turėjau taip pat didžiulių galvijų bandų bei avių kaimenių, didesnių negu visų kitų, buvusių prieš mane Jeruzalėje. Susikroviau sidabro bei aukso ir karalių bei valstybių turtų. Apsirūpinau dainininkais - vyrais ir moterimis, visais mirtingųjų malonumais ir daugybe sugulovių. Taip tapau didis. Viršijau visus buvusius prieš mane Jeruzalėje. Be to, ir išmintis manęs nepaliko. Nieko, ko mano akys norėjo matyti, joms neatsakiau. Nė savo širdžiai neatsakiau jokio malonumo. Iš tikrųjų mano širdžiai teikė malonumo visas mano triūsas, ir tai buvo atlygis už visą mano triūsą. Tuomet apsvarsčiau visa, ką mano rankos buvo padariusios, ir sunkų triūsą, kurį buvau įdėjęs. Tikėk manimi, visa tai tik migla ir vėjų vaikymasis! Nebuvo nieko naudinga po saule!“ (Koh 2, 4-11). Nepaisant išsakytų priežasčių išminčius vis dėlto iki galo nenubraukia žmogaus triūso: „Tad suvokiau, kad žmogui nėra nieko geriau, kaip rasti pasitenkinimo savo užsiėmime, nes tai jo dalia. Kas įgalins jį pamatyti, kas bus po jo?“ (Koh 3, 22). Koheleto mintį toliau tęsia vėlesni Šventraščio autoriai, duodantys Dievo išpažinėjams viltį į teisingumą ir amžinojo gyvenimo laimę. Jėzus „Kalno pamoksle“ prabyla: „Palaiminti jūs, vargdieniai, nes jūsų yra Dievo karalystė“ (Lk 6, 20b). Verta pastebėti, kad Galilėjos mokytojo laikais buvo plačiai žinomos išminčiaus Koheleto išsakytos mintys, kurios tapo įprasmintos žodžiais – „palaiminti jūs vargdieniai“. Kristaus mokslo šviesoje laikinosios gėrybės tampa ne esminėmis, lyginant jas su Dievo karalystės dovana, kuri yra numatyta vargdieniams, taigi tiems kuriems jų trūksta. Pasižiūrėk į puikuolį! Jo dvasia nėra dora; o teisus žmogus gyvena savo tikėjimu. Turtas tikrai apgaulus; puikuoliai neiškenčia, išsižioja plačiai kaip Šeolas, nepasotinami kaip mirtis, glemžia visas tautas ir užkariauja visas gentis. "Vargas tam, kuris krauna, kas jam nepriklauso!" Kiek ilgai nesiliausi kaupti daiktus, paimtus kaip užstatą? "Vargas tam, kuris siekia neteisėtos naudos savo namams, kraunasi aukštai lizdą, norėdamas saugiai gyventi!" Užtraukei gėdą savo namams, išžudydamas daug tautų, ir sau užsitraukei pražūtį. Net sienų akmenys šauks ir medžio sijos joms atsilieps (Hab 2, 4-6b. 9-11).

Antraštė

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas