Penktasis "Dekalogo" įsakymas

Penktasis „Dekalogo“ įsakymas: „Nežudysi“! (Iš 20, 13)

Atnašauti auką iš beturčių indėlių yra lygiai nedora, kaip ir užmušti sūnų jo tėvo akyse. Labdaros duona yra vargšų gyvastis, kas ją iš jų atima, išlieja kraują. Kas atima iš artimo pragyvenimą, padaro žmogžudystę; kas neišmoka samdiniui jo algos, išlieja kraują. (Sir 34, 20-22).
 Biblijos tradicija turi labai plačią interpretacijos gamą dekalogo V įsakymo atžvilgiu. Todėl iš šios gausybės variantų verta sustoti ties trimis aspektais: nėštumo nutraukimas, savižudybė ir girtuoklystė. Mūsų laikais „nėštumo nutraukimas“ tapęs tautų naikinimo rykšte, antikiniame Izraelyje iš esmės buvo be galo retas fenomenas. Vienintelė nuoroda kalbanti šia tema Senojo Testamento įstatymų leidime sutinkama Išėjimo knygoje: „Jei besimušantys vyrai užgautų nėščią moterį, ir ją ištiktų persileidimas, bet kitokio sužalojimo nebūtų, kaltasis turės mokėti tiek, kiek iš jo reikalaus moters vyras teisėjų akivaizdoje. Tačiau jei būtų sužalota, tai atiduosi gyvybę už gyvybę“ (21, 22-23). Priežastis, kuri apsaugojo izraelitus nuo nėštumo nutraukimo, turėjo būti įsišaknijus jų sąmoningume. Jie buvo įsitikinę didele tėvystės ir motinystės verte, kuri pasireiškė daugelio palikuonių troškimu (Pr 15, 5). Vystantis Šv. Rašto sampratai „Septuagintos“ (ST vertimas į graikų kalbą, III a. prieš Kr.) vertime atsirado hebrajiško teksto reinterpretacija: „Taigi jeigu besimušdami du vyrai, užgautų moterį esančią nėštume ir gimtų jos kūdikis pilnai nesusiformavęs, bus nubaustas nuobauda pagal tai kaip reikalautų moters vyras; [ją] duos po pareikalavimo. Taigi jeigu [tas kūdikis] buvo pilnai susiformavęs, atiduos gyvybę už gyvybę“ (pažodinis straipsnio autoriaus vertimas, LXX: Iš 21, 22-23). Graikiškas neologizmas ekseikonídzomai – „pilnai turėti pavidalą ar formą, pilnai būti susiformavusiam“, kildinamas iš daiktavardžio eikōn (hebr. selem) – „paveikslas, atvaizdas, panašumas; kokio nors dalyko visuma“. Jis naudojamas žmogaus kūrimo scenoje, kada Dievas žmogų sukūrė pagal savo paveikslą į save panašų (Pr 1, 26n). LXX aiškiai nukrypsta nuo hebrajiško teksto ir perkelia akcentą į prasidėjusią vaiko gyvybę. Tuo tarpu originaliame tekste nėra jokios kalbos apie vaiką, bet vien tik kalba apie motiną. Šioje ištraukoje atsiskleidžia įsitikinimas, kad žmogiškasis vaisius yra jau vaikas. Teiginys apie pradėto vaiko svarbumą buvo plačiai žinomas tuometiniame judaizme. ST „savižudybė“ yra glaudžiai surišta su didvyriška mirtimi, todėl nebuvo laikoma dideliu nusikaltimu. Šv. Rašto autoriai aprašo Samsono istoriją, kurioje pagrindinis personažas sugriauna šventyklą ir jos griuvėsiuose palaidoja filistinus ir žūva pats (Ts 16, 23-31). Saulius su savo ginklanešiu krito patys nuo savo kalavijo, kad nepapultų filistinams į rankas (1 Sam 31, 3-5). Ahitofelis nusižudė, kadangi Absalomas kovodamas su Dovydu nepaklausė jo išmintingo patarimo (2 Sam 17, 23). Kunigas Razis Makabėjų susirėmimuose pats pasirinko mirtį, nei nelaisvę ir gėdą (2 Mak 14, 37-46). Priešingai NT savižudybę smerkia. Žmogaus gyvybė ir mirtis priklauso Dievui, nes jis yra kūrinys, o ne kūrėjas. Savižudybė prieštarauja natūraliam žmogiškos būtybės siekimui, išsaugoti ir pratęsti savo gyvybę. Ji esti gilioje prieštaroje su sveika meile sau. Tai yra artimo meilės įžeidimas, kadangi nepagrįstu būdu nutraukiami solidarumo saitai su šeima, tauta, žmonija, prieš kuriuos turi įsipareigojimus. Savižudybė yra gyvojo meilės Dievo priešprieša. Įtakojantis faktorius krikščioniškajam savižudybės požiūriui buvo Jėzaus paskelbtas mokslas įpareigojantis laikytis įsakymo: „Nežudysi!“ (Mt 5, 21). Istorija apie Judo Iskarijoto išdavystę ir jo savižudybę nuo apaštalų laikų mokinius formavo laikytis atokiau nuo šios nuodėmės (Mt 26, 47-56). Mūsų laikais „girtuoklystė“ tapo tautų naikinimo rykšte, kuri žudo ne tiktai gyvybę, bet taip pat griauna daugelio žmonių moralės pamatą. Apie tai kalba ŠR autoriai. Išskirtinį dėmesį rodo ST pranašai (Am 2, 8; Oz 4, 11; Iz 5, 11). Jėzus įspėjo: „Saugokitės, kad jūsų širdis nebūtų apsunkusi nuo svaigalų, girtybės ir kasdienių rūpesčių, kad toji diena neužkluptų jūsų netikėtai“ (Lk 21, 34). Apaštalas Paulius priskyrė girtuoklius prie žmonių, kurie nepaveldės Dievo karalystės: „Argi nežinote, kad neteisieji nepaveldės Dievo karalystės? Neklyskite! Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai nei sanguliautojai su vyrais, nei vagys, nei gobšai, nei girtuokliai, nei keikūnai, nei plėšikai nepaveldės Dievo karalystės“ (1 Kor 6, 9-10). Žmonės, kurie laikosi įsakymo „Nežudysi!“ visų pirma brangina pačią gyvybę. Jie priima visus gyvuosius kaip Dievo dovaną, myli ir palaiko savo bei artimo gyvybę. Jie ieško ramybės ir siekia ramybės tarp visų žmonių.

Antraštė

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas