Devintasis "Dekologo" įsakymas"

Negeisi savo artimo žmonos [...], ar bet ko, kas priklauso tavo artimui

Negeisk moters grožio savo širdyje, nesileisk užburiamas jos žvilgsnių; taip nutinka žmogui, kuris miega su savo kaimyno žmona; kas ją paliečia, tas neliks nenubaustas. Žmogus, kuris svetimauja, sveiko proto neturi; tai darydamas, jis žudo patį save (Pat 6, 25. 29. 32).
 Draudimas geisti „savo artimo žmoną“ aiškiai skiriasi nuo draudimo geisti kitus asmenis, gyvūnus ar daiktus. Jis draudžia tai, ką mes vadiname svetimos žmonos kūnišku geismu. Šio požiūrio pagrindas yra tekstai, kuriuose hebrajų kalbos veiksmažodis hāmad verčiamas žodžiu geisti ir turi „kito žmogaus vedančio veiksmo gerybių ar asmens užvaldymo“ idėją (plg. Iš 34, 34). Bibliniame tekste devintasis Dekalogo įsakymas draudžia geisti „artimo žmoną“, tačiau alternatyviai nieko nekalba moters atžvilgiu. Įstatymo formuluotė liudija, kad pirmumo teisę tuometinėje visuomenėje turėjo vyras, kadangi jo pozicija buvo dominuojanti. Todėl Dekalogo įsakymų tiesioginis adresatas buvo vyras. Tuometinės visuomenės moteris neturėjo galimybės rodyti jokios savo iniciatyvos, todėl geisti „svetimą vyrą“ iš jos pusės buvo tiesiog bergždžias reikalas. Kita vertus „Dešimt žodžių“ buvo skirti visai Izraelio tautai, taigi tiek vyrams tiek ir moterims. Tai, kad devintame įsakyme „Kareivijų Viešpats“ kalba vyrui, tai dar nereiškia, kad Jis to pačio nereikalauja ir iš moters. Alternatyvų pavyzdį galima sutikti Pradžios knygoje, kada „Visatos Kūrėjas“ įsako pirmiesiems tėvams: „Nuo visų sodo medžių tau leista valgyti, bet nuo gero bei pikto pažinimo medžio tau neleista valgyti, nes kai tik nuo jo paragausi, turėsi mirti“ (2, 16-17). Nors faktinai šis draudimas buvo ištartas tik Adomui, tačiau privalėjo jo laikytis ir Ieva. Kuomet „Žmogaus Kūrėjo“ įstatymas buvo sulaužytas, atsakomybę ir padarinius prisiėmė taip pat ir moteris: „VIEŠPATS Dievas kreipėsi į moterį: „Kodėl taip padarei?" Moteris atsakė: „Žaltys mane apgavo, aš ir valgiau. Moteriai VIEŠPATS tarė: „Aš padauginsiu tavo skausmus per nėštumą; skausme gimdysi vaikus, bet aistringai geisi savo vyro, o jis valdys tave" (Pr 3, 13. 16). Didelė vertybė draudime geisti „artimo žmoną“ yra tai, kad nurodomas dėmesys į žmogaus vidų, kuris esti blogio šaltinis ir pasireiškia nuodėmingais poelgiais: „Nėra nieko, kas, iš lauko įėjęs į žmogų, galėtų jį sutepti. Žmogų sutepa vien tai, kas iš žmogaus išeina. Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, ištvirkavimai, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas“ (Mk 7, 15. 21-22). Daugelis Senojo Testamento rašytojų nurodė „žmogaus širdį“ kaip gerų ir blogų darbų šaltinį: „Tačiau būk atidus ir nuoširdžiai saugokis, kad neužmirštum dalykų, kuriuos matei savo akimis, ir kad neleistum jiems išslysti iš savo širdies per visas gyvenimo dienas. Mokyk jų savo vaikus ir vaikų vaikus“ (Įst 4, 9). Senojoje Sandoroje „tyra širdis“ buvo suprantama kaip žmogiškų minčių ir troškimų buveinė: „Daryk visa, kas tavo širdyje. Aš su tavimi! Mano širdis ­ kaip tavo širdis!“ (1 Sam 14, 7). „Teisi širdis“ sąmojuose ir troškimuose nukreipdavo žmogų į teisingus poelgius: „Žmogus, kuris dorai gyvena, daro, kas teisu, ir kalba tiesą iš grynos širdies“ (Ps 15, 2). Šv. Paulius geismą apibūdina graikišku žodžiu epithymia, kuris turinio atžvilgiu yra labai artimas graikiškam žodžiui pleonexia (godumas, savanaudiškumas). Įsakymas: „Negeisi!“ pagal „pagonių apaštalą“ yra visų Dievo įstatymų duotų žmonijai esmės pateikimas (Rom 7, 7). Nuodėmes, kurias Izraelio tauta padarė bekeliaudama po dykumą t.y. stabų garbinimas, paleistuvystė, Dievo gundymas ir murmėjimas, „tautų apaštalo“ nuomone yra geismo apraiškos (1 Kor 10, 6-10), kurios slypi kiekviename žmoguje kaip demoralizacijos ir pavergimo jėga (Ef 4, 22). Šis potraukis šv. Pauliaus yra vadintas kūnu ir polinkiais (Ef 2, 3), t.y. jėgos, kurios žmogų atskiria nuo Dievo. Geisme pasireiškia senojo žmogaus jėgos (Ef 4, 22). Iš tikrųjų žmogus gyvųjų draugėje turi viltį: verčiau būti gyvu šunimi, negu negyvu liūtu! Juk gyvieji žino, kad turės mirti, o mirusieji nebežino nieko. Nebėra jiems daugiau atlygio, net jų atminimas užmirštas. Jų meilė, neapykanta, pavydas jau seniai pradingo. Niekada daugiau jie nebeturės dalies tame, kas vyksta po saule. Taigi eikš, valgyk duoną su džiaugsmu ir gerk vyną linksma širdimi, nes Dievas jau seniai patvirtino, ką darai. Tebūna tavo drabužiai visuomet šviežiai išskalbti, tenestokoja tavo galva kvapaus aliejaus! Mėgaukis gyvenimu su žmona, kurią myli, per visas savo trapaus gyvenimo dienas, kurias jis tau po saule suteikia, per visas trapias savo dienas! Tai tavo dalis gyvenime ir tavo triūse, kuriuo triūsi po saule (Koh 9, 4-9).

Antraštė

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas