Septintasis palaiminimas


Dievo sūnūs

Kas galvoja apgaulės akimis, užtraukia žmonėms kančias, o kas atvirai sugėdina, atneša ramybę (Pat 10, 10 [LXX]).

 „Palaiminti taikdariai“ – kas jie tokie? Žodis „taikdarys“ (gr. eirēnopoiós) Naujame Testamente yra panaudotas tik vieną kartą. Vadinasi evangelistas Matas kažką turėjo omenyje išskirtinio. Šis terminas yra sudarytas iš dviejų junginių eirēnē – ramybė ir poiéō – daryti. Daiktavardis eirēnē ir visi iš jo išvestiniai terminai, kurie yra sudaryti iš to žodžio šaknies NT neturi graikiškos reikšmės, tačiau atitinka Senojo Testamento savoką šālôm (hbr.) – ramybė. Žodis šālôm yra kilęs iš šaknies šālam, kuris bendrame vartojime verčiamas: “būti neliestu”, “būti pilnu”, “pabaigtu”, arba išreiškia tam tikrų dalykų atnaujinimo idėją link pirminio būvio, link nepriekaištingumo (Iš 21, 34) arba įžadų davimo idėją (Ps 50, 14). Taigi “ramybė” bibliniame suvokime nereiškia vien susitarimo, kuris leistų gyventi ramiai, taipogi nereiškia “taikos laiko” priešpastatant tam “karo laiką” (Sir 3, 8). Ramybė Biblijoje – tai kasdieninio egzistavimo gerovė, harmonija, kurioje žmogus palaiko santykį su visa gamta, su Dievu ir pačiu savimi. Nuosekliai, tai yra palaiminimas, poilsis, šlovė, turtas, išganymas ir gyvenimas. ST leksikoje žodis šālôm reiškia materialių ir dvasinių gėrybių įgijimą. Sutelkia dėmesį ne tiek individui, kiek jo gyvenimo teisingumui visuomeniniame aspekte ir visoje aplinkoje. Priskiriamas prie dalykų surištų su gyva ir negyva natūra, o taip pat su tikėjimu ir žmonių religija. Ramybė kaip materialių ir dvasininių gėrybių visuma, buvo žmogaus troškimų ir pastangų objektas, kad ją įgytų. Tačiau ST žmogus žinojo, kad tikru ramybės davėju yra Viešpats. Todėl jo supratime ramybės pasiekimas nebuvo galimas be sąryšio su Dievu būnant nepriklausomai nuo Jo. Vis dėlto kas yra ta palaiminta ramybė? Vadinasi nėra vien tiktai karo nebuvimas. ST ramybė (šālôm) pristatoma trejopai: 1. pasveikinimas arba palaiminimas, 2. Priešinga situacija karo atžvilgiu, 3. Dievo eskatologinis viešpatavimas. Taigi ramybė nėra tiktai politinis stabilumas, kuriame esti pilnas individų bei visuomenės vystimasis. Dėl tos priežasties Biblijoje žodis ramybė dažnai yra naudojama apibrėžti mesijinius laikus, o kai kuriose vietose gali būti suprantama ir kaip išganymas (Iz 9, 5-6). To pasekoje apibūdinimas „nešantys ramybę“ nurodo pirmiausia žmones, kurie aktyviai veikia siekdami įgyvendinti ramybę ten, kur žmonės patiria padalijimus. Tai žmonės, kurie siekia sudaryti sąlygas leidžiančias kiekvienam vystytis pagal Sutvėrėjo planą. Taigi čia eina kalba apie teisingumą šiandieninėje to žodžio prasmėje, ir tas teisingumas ne tik ekonominėje ir materialinėje plotmėje, bet apie integralų teisingumą duodantį pilną individo vystymosi galimybę. Vien tiktai, kada stengiamasi įgyvendinti tokį teisingumą, išnyksta neapykantos ir karai, o taip pat įsigalioja ramybė. Krikščionis siekiantis ramybės seka savo Tėvą danguje – „ramybės Dievą“ (Rom 16, 20). Dievas duoda ramybę, o taip pat trokšta žmones vesti ramybės keliais (Iz 14, 30 [LXX]). Todėl kiekvienas, kuris kuria tarp žmonių ramybę, dalyvauja išskirtinėje Dievo savybėje ir ypatybėje. Būtent iš to kyla pavadinimas „Dievo vaikai“. Terminas „Dievo sūnūs“ NT naudojamas išskirtinai tik šešis kartus (Mt 5, 9; Lk 20, 36; Rom 8, 14. 19; 9, 26; Gal 3, 26). Taigi esti ryšys tarp Sūnaus ir „nešančiųjų ramybę“, kurie yra vadinami „Dievo sūnumis“. Nešantiems ramybę yra pažadėta, kad Jėzus kaip Dievo Sūnus juose įsikūnys ir juose pasiliks. Įtikėję į Jėzų jau yra Dievo vaikai (Mt 5, 45), kurį vadina Tėvu (Mt 6, 9). Eskatologinė sūnystė yra suprantama kaip iki šiol nepasiekiamas artumo laiptelis bei panašumas į Dievą. Juk jūs visi tikėjimu esate Dievo vaikai Kristuje Jėzuje (Gal 3, 26). .


Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
© PigiosSvetaines.lt