Ketvirtasis "Dekalogo" įsakymas

Visa širdimi gerbk savo tėvą, neužmiršk savo motinos skausmų. Atsimink, kad iš šių tėvų esi gimęs; ką gali jiems duoti už visą, ką jie tau yra davę? (Sir 7, 27-28).
Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventumei Žemėje, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, tau skiria (Iš 20, 12).
Gerbk savo tėvą ir motiną, kaip VIEŠPATS, tavo Dievas, yra tau įsakęs, kad ilgai gyventumei ir tau sektųsi žemėje, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, tau skiria (Įst 5, 16).
Ketvirtasis „Dekalogo“ įsakymas, raginantis gerbti savo tėvą ir motiną pateikia šią nuostatą kaip moralinę normą, kurią antikoje žinojo labiausiai išsivysčiusios Artimųjų Rytų tautų civilizacijos ir kuri įpareigojo kiekvieną geros valios žmogų. Šis įsakas seka po pirmųjų trijų paliepimų, kalbančių apie įsipareigojimus Viešpačiui Dievui ir yra pirmasis įsakymas kalbantis apie įsipareigojimus savo artimui. Veiksmažodis „gerbk“, stovintis pačioje įsakymo pradžioje, lietuvių kalbos vertime atitinka hebrajišką formą kabbēd, kuri turi tiesioginę reikšmę: išpažink žodžiu ir veiksmu, kad kažkas yra svarbus, reikšmingas. Jis yra naudojamas įsakmiuose tekstuose raginant garbinti Viešpatį Dievą (Ts 13, 17; Iz 29, 13; 43, 20. 23; Ps 22, 24; 50, 23; 86, 9; Pat 3, 9; 14, 31). Todėl įsakymas atiduoti pagarbą tėvams yra sietinas su ST įsaku gerbti patį Dievą. Tas aiškiai matosi pranašo Malachijo tekste kur analogiškai kalbama apie pagarbą tėvui ir pagarbą Dievui: „Sūnus gerbia savo tėvą, tarnas - savo šeimininką. Taigi jei aš tėvas, tai kur man priklausanti garbė? Ir jei aš šeimininkas, tai kur man priklausanti pagarba? - sako Galybių VIEŠPATS [...]“ (Mal 1, 6). Didelės pagarbos išraišką tėvams surandame ST puslapiuose, kuomet Dievas yra pristatomas kaip tėvas (Oz 11, 1-4; Iz 1, 2; 63, 16; Jer 3, 19; 31, 9; Mal 1, 6; 2, 10) arba kaip motina (Oz 11, 8; Iz 49, 15; Jer 31, 20), tačiau santykinai Jis laikomas Izraelio tėvu (Įst 32, 6b; plg. 32, 18). Pakartoto Įstatymo knygoje Mozė pristato Dievą kaip tėvą, kalbėdamas tautai: „Tad žinok savo širdyje, kad VIEŠPATS, tavo Dievas, baudžia tave, kaip žmogus baudžia savo sūnų“ (Įst 8, 5; plg. 4, 36; 11, 2; 21, 18; 22, 18). Dievo teisynas įpareigoja, tolygiai ir be jokių išlygų, gerbti vienodai tiek tėvą tiek ir motiną. Taigi motina turi būti gerbiama savo vaikų taip, kaip ir tėvas. Kunigų knygoje surandame citatą kur pirmoje vietoje yra įvardinama motina, o paskui tik tėvas: „Kiekvienas gerbs savo motiną ir tėvą, švęs mano šabus; aš esu VIEŠPATS, jūsų Dievas“ (Kun 19, 3). Vienas labiausiai liudijančių ST tekstų apie lyčių lygybę yra pasakojimas apie pirmųjų žmonių sukūrimą (Pr 2, 18-24). Antrosios plokštės pirmojo nuostato privalo laikytis vaikai ir suaugusieji. Sunku įsivaizduoti, kad suaugusieji vaikai rūpintųsi tėvais, jei vaikystėje jų niekas taip neauklėjo. Tačiau šis paliepimas visų pirma yra adresuotas jau suaugusiems vaikams. Štai kokios yra pasekmės kas nesilaiko šio įsakymo: „Kas užgauna tėvą ar motiną, bus nubaustas mirtimi. Kas keikia tėvą ir motiną, bus nubaustas mirtimi“ (Iš 21, 15. 17). Tokia pati bausmė skirta tam, kas žemina ar įžeidinėja savo gimdytojus (plg. Kun 20, 9; Įst 27, 16). Bausmė užmėtymu akmenimis buvo skirta, kai sūnus neklausė savo tėvų pamokymų ir toliau vedė pasileidėlio ir girtuoklio gyvenimą: „Jei žmogus turėtų neklaužadą ir maištingą sūnų, neklausantį tėvo ir motinos balso, nepaklūstantį jiems, nors jie ir baustų jį, jo tėvas ir motina pačiups jį ir nuves pas miesto seniūnus prie tos vietovės vartų. Jie pareikš miesto seniūnams: 'Šis mūsų sūnus yra neklaužada ir maištingas. Mūsų jis neklauso. Jis yra besotis ir girtuoklis.' Tada visi miesto vyrai užmuš jį akmenimis. Taip pašalinsi pikta iš jūsų; visas Izraelis, apie tai girdėdamas, bijos“ (Įst 21, 18-21). Už savo tėvų įžeidinėjimą yra numatyta tokia pati bausmė kaip už piktžodžiavimą Viešpačiui Dievui: „Kas piktžodžiautų VIEŠPATIES vardui, bus nubaustas mirtimi“ (Kun 24, 16a). „Prakeiktas, kas užgauna savo tėvą ir motiną!“ (Įst 27, 16a). Žmogus, kuris tobulai išpildė ketvirtąjį Dievo įsakymą yra Juozapas, kuris gelbėdamas savo tėvą nuo siaučiančio bado Kanaano krašte, pasikviečia jį į Egiptą, aprūpina jį ir savo brolius išlaikymu, o pačiame gyvenimo saulėlydyje surengia iškilmingas laidotuves (Pr 45-50). Palaidoti savo tėvus buvo šventa vaikų pareiga (Pr 47, 29nn; plg. Tob 4, 3; 14, 11n). Nuo šitos pareigos atleidžia tik žmones davusius nazarijato įžadą, kadangi jie negalėjo liestis prie mirusio žmogaus kūno (Sk 6, 7). Kas vykdo šį įsaką, tam Kūrėjas duoda pažadą – „ilgai gyvensi ir tau seksis žemėje, kurią VIEŠPATS, tavo Dievas, tau skiria“ (plg. Įst 5, 16). Reikia atkreipti dėmesį, jog prie kitų įsakymų nesurandame jokio Dievo įsipareigojimo tik būtent čia. Dievo pažadas yra išplėstas Siracido knygoje, kuris prideda ir išvadavimą iš nelaimių, maldų išklausymą, vaisingumą, turtingumą, iš vaikų kylantį džiaugsmą, bei nuodėmių atleidimą (Sir 3, 1-7). Jis atsispindi ne tiktai žemiškajame, bet ir amžinajame gyvenime: „Daugelis miegančiųjų žemės dulkėse atsibus: kai kurie - amžinajam gyvenimui, kiti - gėdai ir amžinajai negarbei“ (Dan 12, 2). Dievo išpažinėjas, skaitantis ketvirtajame „Dekalogo“ įsakyme ilgo gyvenimo pažadą vaikams kurie gerbė tėvus, gali laukti šio atlygio dabartiniame gyvenime, o taip pat gali viltis pilno išsipildymo ir amžinybėje.
Kun. Linas Šipavičius

Antraštė

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
© PigiosSvetaines.lt