Aštuntasis palaiminimas

Vainikas


Būti persekiojamam dėl dangaus karalystės

Palaimintas žmogus, kuris ištveria išmėginimą, nes kai bus ištirtas, jis gaus gyvenimo vainiką, kurį Dievas yra pažadėjęs jį mylintiems (Jok 1, 12).

 Graikiškos ST versijos (LXX) autoriai niekada Dievo necharakterizavo būdvardžiu – makários, bet naudojo jį tiktai kalbant apie žmones. Pagal juos žmogaus laimės tvariausias pamatas yra Dievo pripažinimas, kuris yra jo Viešpats, be to vadovaujasi Jo įsakymais ir vykdo Jo valią. Pradžioje bibliniai autoriai laimės būseną siejo su materialinių gėrybių pasiekimu arba materialiai-dvasinėmis gėrybėmis, tokiomis kaip turtas, gausūs palikuonys, ilgas gyvenimas, visuomenės pripažinimas, priešo nugalėjimas, sėkmė bei gyvenimiškų tikslų bei troškimų išsipildymas (žr. Iz 32, 20). Vėlesniuose amžiuose pradėta kreipti dėmesį į tai, kad laimės šaltiniu yra išminties įgijimas vedantis į moralinio gėrio gyvenimą ir pamaldumą, pavadintą Viešpaties baime (Sir 25, 7-11). Gilesnė refleksija sufleruoja, kad žemiška laimė turi menką vertę, o labiausiai patikima ir tvirta yra eschatologinė laimė (Išm 3, 13). Todėl paskutiniuose amžiuose prieš Kristų autoriai pradėjo taip pat šlovinti pamaldžius žmones, kurie kenčia ar netgi miršta kankinio mirtimi. Laiko juos Dievo privilegijuotais, kadangi supranta, kad kartu su Dievu turi viską, o paskutiniąją dieną gaus iš Jo amžiną paveldą už savo ištikimybę Jo įsakymams bei Sandorai (Job 5, 17). Graikiškas žodis „hoi dediōgménoi“ – „persekiojami“ apibūdina tuos, kurie gyvena pastovioje grėsmės ir persekiojimo būsenoje dėl religinių įsitikinimų. Persekiojimo priežastis yra tiksliai apibrėžta posakiu „héneken dikaiosýnēs“ – „dėl teisybės“. Šiuo atveju teisybė suprantama kaip lojalaus santykio su Dievu visuma. Religinio persekiojimo idėja yra tema, kuri dažnai pasirodo Švento Rašto puslapiuose (plg. Jer 15, 15; 17, 18; Išm 2, 10-21; 5, 1-9. 15-23; Ps 7, 2; 35, 3). Būtent Jėzaus mokslas paliečiantis šią problemą turi visiškai naują žvilgsnį. Atlyginimas už nekaltą kentėjimą yra tas pats kaip už vargingumą – dangaus karalystė. To aukščiausiojo atlyginimo pažadą Jėzus apėmė visą žmogaus gyvenimą. Jeigu žmogus vadovaujasi noru realizuoti Dievo valią (t. y. teisingumą), tai nepriklausomai nuo to, ar ta realizacija turės pasyvų aspektą – vargdieniai, liūdintys, romieji, alkstantys ir trokštantys ar aktyvų – gailestingieji, tyraširdžiai, taikdariai, persekiojami bus visada Dievo karalystės statyboje, kitaip sakant bendradarbiavime tarp Tėvo ir Sūnaus žmogaus išganymo kūryboje. Kas myli Tėvą ir brolius, tas susiduria su blogiu, sutinka priešiškumą ir patiria persekiojimus. Taika nėra niekada taikinga. Jos kaina yra kryžius siekiantis taikos (plg. Ef 2, 13). Jėzaus mokiniams garbė yra būti tokiais kaip Jis (Apd 5, 41). „Jų yra dangaus karalystė“ – čia žemėje dangaus karalystė tęsiasi po kryžiumi. Mokinio gyvenimas esti „po kryžiaus vėliava“, kuri yra žmogiškos netiesos su dieviška tiesa susitikimo vieta, meilės atžvilgiu visiems neteisingiems. „Per daugelį vargų mes turime įeiti į Dievo karalystę“ (Apd 14, 22b). Galvojame, kad nesekmės juos sulaikys, bet mūsų pergalė yra Avinėlio, kuris paaukojo save. „Jie kovos su Avinėliu, bet Avinėlis juos nugalės, nes yra Viešpačių Viešpats ir Karalių Karalius, ir su juo visi pašauktieji, išrinktieji ir ištikimieji“ (Apr 17, 14). Yra malonė, jei kas, pažindamas Dievą, pakelia vargus, kuriuos nekaltai kenčia (1 Pt 2, 19).


Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
© PigiosSvetaines.lt