Šeštasis palaiminimas


Tu regėsi Dievą (Mt 5, 8)

Kas gali kopti į VIEŠPATIES kalną? Kas gali įeiti į jo šventąją buveinę? Tas, kurio rankos nekaltos ir širdis tyra, kuris netrokšta to, kas tuščia, ir neprisiekinėja apgaulingai artimui (Ps 24, 3-4).
 Šeštasis Kalno pamokslo palaiminimas turi antropologinę prasmę. Taigi „širdis“ Sename Testamente dažniausiai yra naudojama iš visų antropologinių terminų (858 kartus). Bemaž visuomet yra kalbama apie žmones (814 kartų). Tiktai 26 kartus Biblija kalba apie „Dievo širdį“, tačiau visada turi sąryšį su žmogumi. Likusiuose atvejuose yra paminėti gyvūnai, dangus, medžiai ir jūra (18 kartų). „Širdis“ visų pirma yra žmogaus centrinis gyvybės organas, kuriame surištos visos fiziologinės savybės (1 Sam 25, 37n). Nepaisant to, kad širdis yra taip labai užslėptas organas, ji sąlygoja žmogaus gyvybę ir mirtį (Ps 38, 11). Ji yra žmogaus jausmų ir troškimų organu, emocinio gyvenimo buveine (Ps 25, 17). „Širdis“ yra žmogaus intelektualumo atspindys surištas su sąmoningumu ir atmintimi, apmąstymu, meditacija, susidomėjimu, nuovoka ir orientacija (Įst 29, 3; Pat 15, 14). Taip pat „širdis“ yra žmogaus gyvenimo pasiryžimų buveine (Pat 16, 9). Širdyje žmogus priima savo gyvenimo sprendimus, gimstančius projektus, planus bei patarimus (Ps 20, 5). Širdyje bresta žmogaus moralinis sąmoningumas, bei asmeninis nuodėmingumas (1 Sam 24, 6; Kun 26, 36). „Širdis“ gali būti žmogiško „Aš“, ar žmogiško „asmens“ sinonimas. Pranašas Jeremijas įspėja apie netikrus pranašus, kurie skelbia „savo širdies regėjimus“ (Jer 23, 16), tai reiškia nuomonę, kuri kyla iš jų pačių, skelbia save, o ne Dievą (plg. Sk 16, 28). Apibendrinant „širdies“ sąvoką biblinėje atropologijoje reikia pabrėžti, kad ji yra sąmoningos, laisvos ir protingo žmogaus asmens buveinė, priėmimo sprendimų vieta, nerašyto Įstatymo buveinė (Rom 2, 15) ir mistinio Dievo veikimo vieta. Graikiškas tekstas „hoi katharoì tē kardíā“ – „tyri širdimi“ (Mt 5, 8) nurodo žmones, kuriuose nėra apgaulės nei pykčio, kurie ieško gėrio ir stengiasi būti dorais prieš Dievą ir žmones. Tai žmonės, kurių išorė atitinka jų vidų. Jie gyvena vieningai su tuo, ką galvoja, yra „skaidrūs“ savo santykiuose su Dievu ir artimaisiais. Tokius žmones galėtume pavadinti „autentiškais“, kurie ieško teisybės ir teisumo santykyje su Dievu ir kitais žmonėmis. Ar įmanoma regėti Dievą? Šia tema Šv. Raštas turi dvilypę nuomonę. Viena tradicija liudija, jog Dievo negali žmogus matyti (pvz. Iš 3, 6; Jn 1, 18). Tačiau kita tradicija teigia, kad palaimintųjų žmonių tikslas yra regėti Dievą (pvz. Ps 11, 7; Job 19, 26). Antikiniai Bažnyčios rašytojai stengėsi harmonizuoti šias dvi tradicijas aiškindami, kad pirmoji tezė kalba apie fizinį regėjimą, tuo tarpu antroji kalba apie dvasinį sielos regėjimą. Šeštasis makarizmas kalba apie susitikimą su Dievu deramu eschatologiniu laiku Dievo karalystėje. Šiame palaiminime „regėti Dievą“ reiškia pilnos esmės ir galutinio išganymo rezultatas. Tuomet išnyks bet koks neaiškumas Dievo paveiksle bei Jo atstume. Taigi žmonėms „tyra širdimi“ yra pažadėtas bendruomenės artumas su Dievu. VIEŠPATIE, tavo gerumas siekia dangų, tavo ištikimumas – debesis. Tavo teisumas – kaip Dievo kalnai, tavo sprendimai – kaip jūros gelmės. Dieve, koks brangus tavo gerumas! Tavo sparnų pavėsyje mes randame užuovėją. Vaišinamės tavo Namų valgio gausa, girdai mus iš savo gėrybių upės. Tu esi gyvenimo šaltinis, tavo šviesoje matome šviesą (Ps 36, 6-7ab. 8-10).

Antraštė

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas